Laisvės kelias 2020 08 23

Prisiminus didelį renginį – Laisvės kelias.

Tai įvyko 2020 08 23.

JAWA bendruomenė dalyvavo gana aktyviai. Prisijungiau ir aš.

Patiko. 🙂 .

Šiek tiek prisiminimų….

Visi motociklininkai rinkosi prie IKEA Vikingų g. Susirinko didelė minia. Važiuojant į starto vietą jau matėsi spūstys Minsko kelio link. Pamaniau – bus šakės.. Nepravažiuosim normaliai.

Bet pasirodo organizacija pasistengė. Atvyko policijos palyda. Visi išsirikiavom. Ir policijos lydima kolona pasileido pasienio link.

Pakeliui visi šalutiniai keliai buvo uždaromi. O mes motociklininkai važiavom kaip karaliai. Visi mojuoja vėliavėlėmis, mes – atgal. Kelias laisvas. Super! Visi JAWISTAI užėmė vietas kolonos priekyje. Taigi kelias iki pasienio buvo kaip sviestu teptas. Prabėgo labai greitai ir pakiliai.

Tiesa tenka atsiprašyti paskui JAWA važiavusių kolegų. Išmetamų dujų debesis nebuvo malonus. Teko išbandyti jį važiuojant atgal. :} .

Privažiavom praktiškai iki pat sienos. Jau matėsi pasienio ženklai.

Tuomet įjungiau kolonėlę – per LRT radiją sutransliavo pora himnų. Ir viskas. Po truputį skirstėmės namo.

Tada prasidėjo nuotykiai…

Visiems pajudėjus namo – prasidėjo spūstys. Pasukome važiuoti pro Šumską. JAWA solo versijos nurūko tolyn. O aš nenorėdamas uostyti dujas – atsilikau ir neskubėdamas judėjau link Vilniaus.

Automobilių srautas didėjo. Didėjo ir spūstys sankryžose. Auto važiavo iš visur – laukų, kiemų. Kartais net nesupratau iš kur.

Didžiausia klaida buvo pasukti link N.Vilnios. Ten remontuojamas kelias. Eismas viena kryptimi, reguliuoja šviesaforai. Išvažiavus į priekį iš priekio atvažiavo “fūros” ir auto kolona. Susidūrėme visi kaktomuša! Ir nei pirmyn nei atgal niekas negalėjo pajudėti, nes šonuose iškasti pylimai. Va tada prasidėjo. Barniai, keiksmai. Aš JAWA su liulka stūmiau rankomis. Liulka stovėjo praktiškai vertikaliai. Gerai, kad padėjo rusų furistas šiek tiek. Vargais negalais po truputį yriausi į priekį. Ties Grigaičiais keiksmų lavina iš vietinių tik didėjo. “prakeikti mitingistai” “bl…nx” ir t.t.

Vietiniai išėję iš savo trobų stebėjo visą sąmyšį. Kažkas nuo kalnelio pradėjo mėtyti akmenis į mane. Matai vėliava buvo geras taikinys. Pataikė kažkur į lopšį. Visiems buvo labai juokinga. Man nelabai. Šiaip ne taip per pėsčiųjų takelius prasimušiau link N.Vilnios ir grįžus namo jau buvo galima atsipūsti.

Kelias pirmyn ir atgal buvo kaip diena ir naktis. 🙂 .

Patriotiniai jausmai ir pakili nuotaika greit buvo nusodinta ties Grigaičiais susitikus akis į akį vietinius rusakalbius budulius su akmenimis. Supranti žmogus tada, kad ta mūsų visuomenė nėra vienalytė. Ir čia visko yra. Kartais tai pasimiršta. Užsibūni savo socialiniam burbule… Žingsnis į šoną – ir opapa…

Stiprybės ir kantrybės Baltarusiams! Jų laukia dar daug iššūkių.